Kompiuterinių atvirukų konkursas „Žiemos fantazija 2018"

Besmegenių Kalėdos- Meda M. 5a

Žiema -Julija S. 6a

Žiemos vakaras -Ugnė K. 6a

Žvaigždės kelią rodo -Julija J. 6a

Mokyklos gimtadienio šypsena

Raiška HD, interneto pralaidumui  nuo 6 Mbps:

Žemesnės raiškos įrašas, lėtesniam internetui :

Perimti ir išsaugoti

Baigiau skaityti L. Lowry romaną „Siuntėjas“. Keisti jausmai užplūdo – džiaugsmas, kad perskaičiau tokią gerą knygą, baimė, kad gali taip nutikti, jog visuomenei nereikės atminties, spalvų, jausmų. Apsidžiaugiau, kad turiu ne tik dabartį, bet ir praeitį. Panirau mintimis į Žemaitijos žalumas, močiutės kvepiantį sodą.

Mano močiutė – grynakraujė žemaitė. Gyvena nepamiršdama nė menkiausio savo giminės papročio, stengiasi juos perduoti ir mums, savo vaikams, anūkams. Kiekvieną savaitgalį važiuoju jai padėti tvarkytis sode, namuose, ar bet kur, kur reikalingos dar dvi papildomos rankos. Po darbų tradiciškai gaminame ką nors saldaus. Tai lyg atšventimas laiko, praleisto kartu, ir dar viena galimybė pabendrauti.

Tą šeštadienį nuskynėme paskutinius obuolius. (Močiutės sode auga „Auksiai“, „Auksiniai renetai“. Gaila, bet visai suseno „Montvilinio“ obelis. Močiutė pasakojo kažkur skaičiusi tos obels veislės kilmės istoriją. Apie 1880 m. V. Montvila lankydamasis Jančevskio sode Blinstrubiškiuose, netoli Raseinių, susidomėjo viena nežinoma obelų veisle. Ši veislė nebuvo atpažinta ir pavadinta atradėjo pavarde „Montvilinis“). Obuoliai nuskinti, tad mudviejų sutarimu, šventinei vakarienei turėjome kepti obuolių pyragą. Užbėgau į palėpę atnešti receptų knygos. Stengiausi ilgai neužsibūti, dėl siaubo filmų palėpės dabar ir man kelia siaubą. Čiupau knygą su apsitrynusiu pyrago paveikslėliu ant viršelio ir skubėjau žemyn, bet žvilgsnį prikaustė kažkokia apdulkėjusi skrynutė. Privertė sustoti. Nugalėta smalsumo priėjau arčiau. Gerai įsižiūrėjusi pamačiau kažką panašaus į senųjų kraičio skrynių mažą kopiją. Išgirdusi močiutę mane šaukiant, prispaudžiau knygą po pažastimi ir tvirtai laikydama abiem rankom, lyg jausdama, kad viduje gali būti kas nors svarbaus, nešiausi skrynutę. Tą akimirką, kai senelės žvilgsnis nukrypo į mano rankas, išvydau ją kitokią nei įprastai. Akyse pamačiau ilgesį, galbūt net liūdesį. Senelė atsiduso, perėmė skrynutę iš mano rankų į savąsias ir paliepė prisėsti šalia. Nuvalius dulkes išryškėjo jau gerokai nutrupėjusi ruda spalva ir žalsvas išsišakojęs tulpių medis. Atidariusi dėžutę močiutė išėmė juostą, raudonais raštais išmargintą.Visa virpėjau iš smalsumo: kas ją audė, kodėl raudoni raštai, ar tie raštai ką reiškia? Močiutė atsakė į visus mano klausimus – tai jos mamos išausta juosta, raudona spalva saugo nuo blogio, o šie roželių ornamentai reiškia džiaugsmą ir laisvę. Dar surinkdavo gėlelių, žirgelių, žvaigždelių raštus. Stengiausi įsidėmėti kiekvieną žodį. (Jau grįžusi namo susiradau informacijos, kad Žemaitijoje pati mėgstamiausia spalva buvo raudona, dar juostos būdavo žalios ir violetinės ar juodos spalvos. Žalia siejama su gamta ir viltimi, o juoda ir violetinė – liūdesys). Tą juostą aš gavau dovanų. Močiutė sakė, ji saugos mane, o kai aš perduosiu ją savo vaikams ar anūkams, saugos juos. Dar prisakė, kad mokėčiau perskaityti juostos raštą, juk tai informacija iš praeities. Jaučiau atsakomybę ir pareigą, nes perėmiau juostą – simbolį, siejantį kartas.

Močiutė pakvietė dar sykį sugrįžti į palėpę. Šį kartą net pamiršau apie palėpės baimę – smalsumas buvo stipresnis begalę kartų. Supratau, jog eisime prie didžiosios skrynios (seniai knietėjo joje pasirausti, bet buvo nedrąsu, o ir proga nepasitaikė). Skrynia buvo tamsiai žalios spalvos, su baltais balandžiais iš abiejų pusių, raudono medžio. Ši skrynia – močiutės vestuvių kraitinė. Močiutė ištraukė visą tautinį kostiumą: marškinius, sijoną, liemenę, prijuostę ir skarą. Nors skrynioje jie išgulėjo ne vieną dešimtį metų, spalvos išliko tokios pat – ryškios, sodrios. Baltų marškinių apykaklė ir rankogaliai kruopščiai išausti smulkiais raudonais raštais. Beveik žemę siekiantis sijonas papuoštas išilgais baltai raudonais dryžiais. Nuo sijono kiek smulkesniu raštu skyrėsi prijuostė. Kartu jie atrodė išties labai gražiai. Žiūrint į visą kostiumą net kvapą gniaužė. Tai, ką kartais matydavau šventėse ar knygose, dabar regiu iš taip arti ir turiu galimybę savo rankomis paliesti. Man buvo pažadėta, kad galėsiu jį vilkėti, kai pati to norėsiu, niekieno neverčiama ir neliepiama. Tą minutę supratau, kad norėsiu, tik dar ne dabar, ne šiandien. Tai puošnus, brangus ir svarbus rūbas. Reikia mokėti išlaukti.

Ne veltui pagrindinis romano „Siuntėjas“ veikėjas Jonas bėgo neatsigręždamas iš bejausmės ir bespalvės dabarties į nežinomybę. Jam reikėjo gelbėti žmones – sugrąžinti praeities atsiminimus, jausmus tiems, kurie jų nežino. Man niekur nereikia bėgti. Man tereikia susėsti su močiute, išsikepti obuolių pyragą, perimti ir išsaugoti atmintį.

           Ema Songailaitė, 7b

                       Piliakalniai – Lietuvos pasididžiavimas

Lietuva – kalvų, kalnų ir slėnių kraštas, apipintas ne tik gražiausiomis lietuvių liaudies dainomis, bet ir įdomiais padavimais bei legendomis. Tai kraštas, saugantis ne vieną milžinų supiltą ir paslaptimis apgaubtą piliakalnį. Žmonės, bandydami išsiaiškinti milžinkapių kilmę, padavimuose bylojo apie čia gyvenusias deives, laumes ar raganas bei apie nugrimzdusius miestus ar dvarus. Teigė, kad žmonės girdėdavę gaidžius giedant ar šunis lojant, mergas verkiant. Įdomūs ir sukurti įsimintini pasakojimai apie milžinus, kurie rūkė pypkes. Toje vietoje, kur dabar stūkso piliakalnis, pasirodo, jie išpildavo pelenus, o po ilgo laiko susidarydavo kalnas. Tikėta, kad gal, iškračius žemes iš milžino batų, galėjo atsirasti kalnas arba piliakalnis.

          Man teko lankytis prie įvairių milžinkapių: Merkinės, Dubingių, Kernavės, bet mieliausi savąjį kraštą garsinantys piliakalniai. Gera įkvėpti tyro gimtojo krašto miškų oro, pakelti akis į dangų ir pamatyti jo žydrynę, žvilgsniu palydėti ošiančias medžių viršūnes. Juk tada apima patys nuoširdžiausi jausmai, atsiranda įkvėpimas kurti ir svajoti. Ir nejučia imi didžiuotis, kad tavo kraštas turi unikalų gamtos sukurtą stebuklą. Vienas tokių kūrinių – Molavėnų piliakalniai, ypač nuostabiai atrodantys rudenį, kai gamta nusidažo įvairiausiomisspalvomis: žalia, geltona, raudona, oranžine, ruda.Gera su šeima lankytis čia rudenį ir kaip mažiems vaikams maudytis lapų jūroje. Įsimintini čia kasmet vykstantys Liepos 6-osios minėjimo renginiai. Molavėnų piliakalnių komplekse rodomi spektakliai, primenantys kančių kupiną Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę, Herkaus Manto istorija, kalbanti apie prūsų kovą už tėvynės laisvę. Įstabaus grožio kampelyje papasakotos istorijos sužavi ne tik mūsų kraštiečius, bet ir iš tolimiausių Lietuvos kampelių atvykusius žmones. Juk ne veltui manoma, kad garsi Lietuvos istorijoje Pilėnų pilis, kuriai vadovavo kunigaikštis Margiris, stūksojo ant Molavėnų (Graužių) piliakalnio. Dar viena mano šeimos pamėgta vieta – Padubysio piliakalnis, kitaip vadinamas Kaukuro kalnu. Užsiropšti ant šio kalno prireikia nemažai jėgų, nes jo aukštis – 30 m. Užlipus ant piliakalnio, atsiveria nuostabus vaizdas į spalvotus Dubysos slėnius.Be to, gerai matomi senovėje atsiradę gynybiniai įtvirtinimai – apsauginiai pylimai, terasa, griovys. Net poeto K. Bradūno žodžiai („Mes tauta tik ramių žemdirbių,/ O kur barsčiusi kaulus šventus,/ Kiek išklausiusi žodžių grubių,/ Gindama panemunių krantus!/ Čia piliakalniu slenka žemyn/ Akmenėlis sunkus pamažu,/ Ir jaučiu, skęsta mano širdin/ Gyvo kraujo lašu“) įrodo, kad Lietuvos praeitis yra didinga, o piliakalniai yra tos istorijos dalis. Kovodami už savąjį kraštą lietuviai išsaugojo mums šiuos gamtos sukurtus stebuklus. Taigi piliakalniai – tai mūsų praeitis, neįkainojamas protėvių paveldas.

Piliakalniai iš tiesų žavi savo didingumu, bet žmonės dažnai to nevertina. Remiantis „Lietuvos žinių“ redaktoriaus Kazio Kazakevičiaus straipsniu „Keturračių sezonas atidarytas – nuniokotas piliakalnis“, galima teigti, kad atsiranda tokių žmonių, kurie piliakalnius niokoja, bjauroja. Straipsnyje kalbama apie keturračiais išvažinėtą Raseinių rajone stūksantį Kejėnų piliakalnį. Susimąstyti apie tokį poelgį skatina kultūros paveldo specialistės G. Pečkaitienės žodžiai: „Pasimėgavę aistringu pasivažinėjimu po piliakalnį, jie sužalojo Žemės kūną, padarė žalos gamtai. Apgailėtinos pramogos“. Ar iš tiesų dėl kelių minučių pramogos verta niokoti Maironio apdainuotus ir mūsų tautos praeitį liudijančius piliakalnius?

Taigi, apibendrindama galiu teigti, kad piliakalniai – tikras Lietuvos pasididžiavimas. Tik nuo mūsų pastangų bei norų priklauso, ar gebėsime išsaugoti baltų kultūros liudytojus – piliakalnius. Juk jie mums gali priminti didingą Lietuvos istoriją, būti neišsenkančiu fantazijos šaltiniu bei nepakartojamu gamtos grožio stebuklu.

       Rita Andriulytė, 8a klasė