Pavasario pabaigoje vyko Lietuvos jaunųjų ornitologų mokslinė konferencija. Visi šios respublikinės konferencijos geriausių darbų autoriai ir jų vadovai (taip pat mes - penki Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos jaunieji ornitologai ir biologijos mokytoja Rasa Vaišvilienė) spalio 4–7 dienomis buvome pakviesti į mokomąją ekspediciją. Kartu su mokiniais ir jų mokytojais vyko ornitologas Modestas Bružas, kuris kelionės metu padėjo skaičiuoti ir atpažinti paukščius. Taip pat šioje kelionėje Paukščių stebėjimo patirtimi dalijosi ir Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovas, LMNŠC darbuotojas Gediminas Petkus. Šiais metais mokomoji ekspedicija vyko Matsalu, Lahemma nacionaliniuose parkuose, Muhu ir Saremos salose, prie Kali ežero, VIRU BOG gamtos pažintiniame take, dalyje Kasmu pajūrio, Talino ir Tartu miestuose. Visos ekspedicijos metu pavyko suskaičiuoti daugiau kaip 74 paukščių rūšis. Daugumą saugomų ir retų paukščių mokiniai išvydo pirmą kartą, todėl ekspedicija neabejotinai praplėtė jų žinias ir akiratį.

Paukščių stebėjimo rezultatus visi kartu žymėjome savo turėtose lentelėse. Ekspedicijoje dalyvavo ir gamtininkas, biologas, botanikas, LMNŠC gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis. Jis mokinius susipažino ir su didele augalų įvairove.

Pirma ekspedicijos diena

Matsalu nacionalinis parkas – tai saugoma gamtos teritorija vakarų Estijoje, apimanti Kasario upės žemupį bei Matsalu įlankos pakrantes. 1957 m. įkurtas kaip ornitologinis draustinis, o 2004 m. paskelbtas nacionaliniu parku. Parke saugomos šlapynės, maršos, miškų, lankų plotai bei dalis nedidelių Vakarų Estijos salyno salų. Šioje saloje užfiksuotos net 282 paukščių rūšys. Mes taip pat džiaugėmės paukščių įvairove: Pilkosios, želmeninės, baltakaktės žąsys Matsalu įlankos salelėse leidosi viena po kitos. Prisijungusios baltaskruostės berniklės ir kuoduotosios antys pildė paukščių rūšių sąrašą. Gulbės nebylės ir retosios gulbės giesmininkės baltavo tolumoje, o jūriniai ereliai, kurių sparnų ilgis siekia net iki 2,50 m, sklandė virš galvų. Taip pat įlankoje stebėjome ir eurazines cyples, klykuoles, didžiąsias antis, pilkuosius ir didžiuosius baltuosius garnius, įvairių rūšių kirus. Aplankę Matsalu nacionalinį parką, keltu kėlėmės į Muhu salą, sąsiaurį jungiančiu pylimu, važiavome į didžiausią Estijoje Saremos salą. Didelį įspūdį padarė kėlimasis keltu. Įvažiavome į keltą autobusu, o išlipę galėjome vaikščioti po visą keltą, išeitį į denį, grožėtis bangomis ir gamta. Net plaukdami keltu susipažinome su keletu paukščių rūšių – paprastuoju ir rudagalviu kiru.

Antra ekspedicijos diena

Ryte pasivaikščiojome po didingą, viduramžius menančią Kuresarės pilį, kuri laikoma geriausiai išlikusia viduramžių pilimi Baltijos šalyse. Tai vėlyvojo gotikos stiliaus konvento tipo tvirtovė, tarnavusi ir gynybiniais tikslais. Pilį juosia 625 m ilgio ir 7 m aukščio gynybinė siena. Lankėme Kali ežerą, kurį suformavo šioje vietoje daugiau negu prieš 4000 metų nukritęs meteoritas. Apskaičiuota, kad meteoritas turėjo sverti 20–80 tonų. Aplankėme Anglos malūnus. Tai penki malūnai, išdidžiai stūksantys šalia kelio didžiausioje Estijos saloje Saremoje. Tai vienintelė išlikusi malūnų kalva Saremos saloje – anksčiau malūnus šioje saloje turėjo kiekvienas kaimas. Šioje vietoje kadaise stovėjo 12 malūnų. Šiuo metu išlikę 4 tipiški saremietiški malūnai ir vienas olandiško stiliaus. Visi malūnai yra veikiantys. Pasivaikščiojome Koguvos etnografiniame kaime. Muhu saloje esantis Koguvos kaimelis garsus etnografinėmis sodybomis, kurių dauguma dar mena tuos laikus, kai salą valdė švedai. Grįžome į žemyną. Vykome į Taliną ir trumpai pasivaikščiojome po jo vakarinę senamieščio dalį.

Trečia ekspedicijos diena

Vykome į Lahemos nacionalinį parką. Šiaurės Estijoje esantis parkas įkurtas 1971 m. Parko teritorijoje esančios Harju ir Viru vietovės yra seniausiai nuolatinių gyventojų apgyvendinta teritorija Estijoje. Pajūryje gausu pusiasalių ir įlankėlių. Tačiau smėlėtų paplūdimių čia reta – pakrantė beveik visur akmenuota. Vėliau 3,5 kilometrus ėjome VIRU BOG gamtos pažintiniu taku. Nors apėjome tik mažą parko dalį, tačiau vaizdai privertė susižavėti šiuo parku ir norėti grįžti į jį atgal dar ne vieną kartą. Šiame parke ėjome 3,5 km besitiesiančiu „Viru bog“ pažintiniu taku. „Lahemaa“ parko didžiąją dalį užima miškai ir pelkės. Stebėjome ne tik paukščius, bet ir augalus. Pavyko pamatyti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą saulašarę – vabzdžiaėdį augalą. Bevaikščiodami taku matėme ne tik pavienius paukščius, bet ir didelį pulką migruojančių žąsų. Tako pabaigoje visi klausėmės tetervino burbuliavimo. Susipažinome su virtualia informacija Lahemos nacionalinio parko informaciniame centre ir žiūrėjome 17 minučių trukmės filmuką apie Estijos gamtą.

Ketvirta ekspedicijos diena

Lankėme Tartu senamiestį. Senas universitetinis miestas Estijoje, antrasis pagal dydį šalies miestas prie Emajegio upės, jungiančios du didžiausius Estijos ežerus. Tai šalies intelektualų ir kultūros centras, jame yra seniausias Estijos universitetas. Po to lankėmės mokslo ir žinių centre „Ahha“. Sužinojome ir išmokome daug nauja: didžioji dalis eksponatų yra interaktyvūs ir mes galėjome viską išbandyti patys, galėjome apžiūrėti ir sužinoti įvairių įrenginių veikimo principus, patirti ekstremalių įspūdžių: minti dviratį ištemptu lynu arba specialiuose krėsluose kilti lynais į 30 metrų aukštį ir kristi laisvuoju kritimu, taip pat paklaidžioti veidrodiniame labirinte. „Mokslo teatro“ salėje stebėjome pasirodymą, kurio metu buvo atliekami įdomieji fizikos ir chemijos bandymai. Manome, kad į šį mokslo ir žinių centrą tikrai dar sugrįšime, išbandysime tai, ko nespėjome. Visos kelionės metu patirtus įspūdžius turbūt geriausiai apibūdina rašytojos Aldutės Vakarės mintis: „Tyloje žmogus panašus į skrendantį paukštį, kuris mėgaujasi savo skrydžiu. Kuris pakilo nuo žemės tam, kad pajustų savo laisvę ir didybę bei suprastų, kam jam iš tiesų yra duoti sparnai“

Jaunoji žurnalistė ir ornitologė Evelina Laurinaitytė.