Vasaros pradžioje vyko Tarptautinio projekto „Paskui paukščius“ III etapo Lietuvos jaunųjų ornitologų mokslinė konferencija. Visi šios respublikinės konferencijos geriausių darbų autoriai ir jų vadovai (taip pat mes ir biologijos mokytoja Rasa Vaišvilienė) spalio 1–5 dienomis buvome pakviesti į mokomąją ekspediciją. Kartu su mokiniais ir jų mokytojais vyko ornitologas Modestas Bružas, kuris kelionės metu padėjo skaičiuoti ir atpažinti paukščius.

Šiais metais tarptautinio projekto „Paskui paukščius“ mokomoji ekspedicija vyko Lenkijos Biebžos, Vokietijos Müritz  ir Scheswig-Holstein Wadden Sea bei Danijos Vandehavet nacionaliniuose parkuose. Visos ekspedicijos metu pavyko suskaičiuoti net 75 paukščių rūšis, iš kurių 17 yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Daugumą saugomų ir retų paukščių mokiniai išvydo pirmą kartą, todėl ekspedicija neabejotinai praplėtė jų žinias ir akiratį. Paukščių stebėjimo ir apskaitos rezultatus ornitologas Modestas nusiuntė paukščių stebėtojų centrui Lenkijoje. Lenkijos ornitologai, susidomėję Lietuvos moksleivių ornitologine veikla, pasiūlė bendrauti rengiant kitas paukščių stebėjimo ekspedicijas Lenkijoje. 

Tarptautinio projekto „Paskui paukščius“ kelionės dienoraštis mokinių akimis: „Žmogus yra labai panašus į paukštį. Kartais paukščiams reikia kovoti su netinkamomis oro sąlygomis, kai jiems yra privalu skristi toliau. Lygiai taip ir žmogus privalo stengtis nugalėti iškilusias negandas, problemas. Todėl nenuostabu, kad ši kelionė mums visiems paliko neišdildomą įspūdį, atvėrė akis ir parodė dalelę pasaulio, kurį norime pažinti vis giliau“.

                                                           Pirmoji ekspedicijos diena

Įspūdingasis Biebžos nacionalinis parkas. Atvykstame į Biebžos parko pievas. Parkas plyti šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Bebro upės žemumoje. Tai didžiausias nacionalinis parkas Lenkijoje. Parko šlapynės vertingos dėl jose gyvenančių retų paukščių – čia gyvena didelė dalis pasaulyje nykstančios meldinės nendrinukės (Acrocephalus paludicola). Be to, čia dažnai pamatysi stulgį, perkūno oželį, didžąją kuolingą, juodkrūtį bėgiką, pilkąją gervę, bitininką, baltasparnę ir baltaskruostę žuvėdras, mažąjį erelį rėksnį, didįjį apuoką, balinę pelėdą. Šis parkas – tai pelkiniai peizažai, platūs durpynai, žmogaus nepaliestos pievos, ežerai ir upės, svetingi kaimai su unikaliu kultūriniu ir istoriniu paveldu. Čia galima pailsėti ir daug ką pažinti, išmokti.

                                                       Antroji ekspedicijos diena

1990 m. įkurtame Müritz nacionaliniame parke, federacinėje Meklenburgo Pomeranijos žemėje, gausu įstabiai gražios gamtos. Aplink esantys miškai, ežerai ir pelkės formuoja natūralų vaizdą. Parke lankosi daug įvairių paukščių rūšių, gausu didelių paukščių buveinių. Parką supantys ežerai yra svarbūs vandens paukščių: gervių, gulbių nebylių, erelių žuvininkų, jūrinių erelių, baublių – buveinėms. Mus pasitiko šio parko darbuotojai. Susirinkusiems jie papasakojo, kaip rengia lizdavietes ereliams žuvininkams palankioje teritorijoje, stebi ir filmuoja erelio žuvininko vystymosi, augimo laikotarpį, domisi jų mityba. Kartu su parko darbuotojais aplankėme Wareno ežerą, kuris pasižymi didžiule paukščių gausa. Čia įvairiausių paukščių stebėti atvyksta ir patys vokiečiai, vedini vaikais. Iš gana atokioje ir ramioje ežero pakrantėje įrengto stebėjimo bokštelio žiūronais arba plika akimi galima matyti didžiuosius kormoranus, rudagalves ir kuoduotąsias antis, gulbes nebyles ir giesmininkes bei daugelį kitų, net ir į Raudonąją knygą įrašytų, paukščių rūšių. 

Vakare, po paukščių stebėjimo, vaikštinėjome po Šiaurės Vokietijos miestą Liubeką. Šiuo metu mieste gyvena daugiau nei 200 000 gyventojų. Liubeko senamiestis savo istoriniais pastatais, bažnyčiomis, vienuolynais, įtvirtinimais primena Viduramžius. Pirmiausiai mus pasitiko įspūdingo dydžio ir grožio Holšteino miesto vartai. Po to aplankėme miesto Rotušę, Šv. Marijos bažnyčią. 

                                                       Trečioji ekspedicijos diena 

Šiaurės jūros potvynių ir atoslūgių skalaujamos pakrantės stebėjimas buvo bene įspūdingiausia kelionės dalis. Atvykome į Scheswig-Holstein Wadden Sea nacionalinį parką. Šios kelionės dalies tikriausiai labiausiai laukė visi kelionės dalyviai, kadangi turėjome plaukti laivu Vatų jūra link Šiaurės jūros pakrantės. Vatų jūra − per jūros potvynius apsemiami pajūrio žemumų ruožai, esantys prie Vokietijos, Nyderlandų ir Danijos krantų, Šiaurės jūros. Ji yra viena svarbiausių migruojančių paukščių susitelkimo vietų. Kasmet šioje vietoje peri ir žiemoja apie 12 milijonų paukščių, kuriems ši vieta – rami užuovėja. Čia kas 6 valandas potvynius keičia atoslūgiai. Vos pradėjus plaukti atsivėrė labai įdomūs atoslūgio vaizdai – seklesnės vietos tapo tarsi salomis paukščiams, ir jie čia mielai stoviniavo bei mums pozavo. Mums pavyko stebėti labai daug įvairių paukščių rūšių: avocetes, pilkuosius garnius, upinę žuvėdrą, didžiuosius kormoranus, urvines antis, daugelį iš jų atpažinome patys, o su kitais susipažinti padėjo mūsų kelionės palydovas ornitologas Modestas. Prieš kelionę žinojome, jog šiose vietose laisvėje gyvena ruoniai, tad mums labai rūpėjo bent vieną jų pamatyti. Ir, mūsų laimei, artėjant prie Šiaurės jūros, mums pavyko pamatyti ant vienos per atoslūgį susidariusios salelės gulintį ruonį. Aplankėme Multimar Wattforum lankytojų centrą, kur susipažinome su turtinga interaktyvia gamtine ekspozicija: eksponatus galėjome liesti, analizuoti, tirti, stebėti ir jų klausytis.  Vėliau keliavome į Flensburgą – miestą Vokietijos šiaurėje, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, kurį XVIII amžiuje įkūrė danai. Jame gausu istorinių paminklų ir įžymių vietų. Flensburgo senamiestis ir jame tvyranti atmosfera išties įspūdinga: aplinka graži ir tvarkinga, o žmonės labai mandagūs ir paslaugūs. 

                                                Ketvirtoji ekspedicijos diena 

Pasiekėme Daniją. Ankstų rytą kirtome Vokietijos–Danijos sieną ir judėjome pietinio Baltijos pajūrio link. Danija – iš vienos pusės skalaujama Baltijos, iš kitos – Šiaurės jūros, kurių vandenys maišosi, nes jos susisiekia kanalais. Todėl pietinė Baltijos pusė yra druskingesnė ir tai sąlygoja didesnę biologinę įvairovę nei mūsų pakrantėje. Didelį įspūdį paliko akmenuotoji pakrantė, gausiai nusėta titnagu. Čia aptikome daug dumblių rūšių, tarp kurių – Lietuvos pajūriui nebūdingą guveinių rūšį Fucus serratus. Pakrantę juosia įspūdingo dydžio bukai, giliau – ąžuolai, platanai ir kiti lapuočiai. Medžiuose matėme 4 didelius inkilus, skirtus dančiasnapiams, tačiau pačių paukščių pastebėti nepavyko – jie jau buvo patraukę piečiau. Namų link pasukome ir mes...

Visos kelionės metu patirtus įspūdžius turbūt geriausiai apibūdina rašytojos Aldutės Vakarės mintis: „Tyloje žmogus panašus į skrendantį paukštį, kuris mėgaujasi savo skrydžiu. Kuris pakilo nuo žemės tam, kad pajustų savo laisvę ir didybę bei suprastų, kam jam iš tiesų yra duoti sparnai“.

Ši kelionė visiems dalyviams paliko neišdildomą įspūdį, atvėrė akis ir parodė dalelę dar nepažinto gamtos grožio.

Ekspedicijos dalyvės: Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos 7c klasės mokinės Guoda Vaidotaitė ir Miglė Švagždytė