Gegužės 12 d. 4 bk klasės mokiniai leidosi ilgon kelionėn. Visi - mokiniai, tėveliai, mokytoja - vieningai nutarė aplankyti A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ apdainuotą krašto gamtą, muziejus, piliakalnius.

Kelionę po Anykščius pradėjome nuo A. Baranausko klėtelės, kuri jau tapusi miesto simboliu.

Miesto pakrašty - apdainuotasis Anykščių šilelis. Galėtume jį vadinti mišku ar bent šilu, bet anykštėnai jį vadina taip, kaip A.Baranauskas - Šileliu. Tik eik čia, klausykis „kaip lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas, kaip šnibžda medžių kalba šventa“, kad pajustum, kaip „paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja“... Vaikštinėdami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptikome ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną - Puntuko akmenį. Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet, vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai - velnio pirštų įspaudai. Puntukas - antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno, 1933m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai.

Važiuodami Molėtų link, pušų apsuptyje, ant aukšto stataus kalno radome rašytojo J. Biliūno (1879 - 1907) kapą su iškilusiu antkapiniu paminklu, „Laimės žiburiu“ vadinamu. Ateina čia visi, kas atvyksta į Anykščius. Patiki J. Biliūnui savo svajas apie laimę čia atėjusieji pasitikti saulėtekio abiturientai, sumainę žiedus jaunavedžiai. Patikėjome ir mes Laimės žiburiui savo svajones.

Už 8 kilometrų nuo Anykščių, Niūronyse, yra unikalus Arklio muziejus – vienintelis Lietuvoje. Apsilankėme šitame unikaliame muziejuje. Muziejui dabar priklauso 15 pastatų. Pastaraisiais metais atnaujintos muziejaus ekspozicijos, susipažinome su įvairiais žemės ūkio padargais, transporto priemonėmis, kavalerijos istorija, sužinojome apie arklį visokiausių įdomybių.

Lankydamiesi Anykščių siaurojo geležinkelio muziejuje pamatėme iki mūsų dienų beveik nepakitusį šimtametės stoties kompleksą: vandens bokštą, pagrindinis stoties pastatą, akmenimis grįstą prekių aikštę.

Apžiūrėjome ekspoziciją, kurioje eksponuojami riedmenys, naudoti darbo įrankiai, stočių inventorius, fotonuotraukos, geležinkeliečių naudoti antspaudai, uniforminiai ženklai, muziejininkų surinkti per ekspedicijas įvairiuose siauruko ruožuose. Turėjome galimybę palyginti, kuo skiriasi siaurojo ir plačiojo geležinkelio bėgiai, pamatyti nemažą žibintų, signalinių priemonių kolekciją, ryšio priemonių pavyzdžių.

Stoties pastate pamatėme atkurtą tarpukario Lietuvos laikų stoties viršininko kabinetą bei laukiamąją salę, kur eksponuojamas stoties inventorius – įvairių laikų suolai. Laukiamojoje salėje yra išlikęs ir bilietų kasos langelis.

Pasiklausę  įdomaus pasakojimo, ilgai važinėjomės rankine drezina, geležinkelio triratuku.

Kelionės pabaigoje aplankėme Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnį, susipažinome su jo istorija. Čia mes aktyviai poilsiavome: mokėmės šaudyti lanku, išmėginome rankos taiklumą. Iš apžvalgos bokštelio apžiūrėjome apylinkes. Čia pat, bokštelyje, aptarėme dienos įspūdžius, įtvirtinome gautą informaciją. Smagu, kad sulaukėme pagyrimo, jog esame kultūringi, žingeidūs ir daug žinantys mokiniai. Visų ekskursijos dalyvių vardu nuoširdžiai norime padėkoti mokyklos vairuotojui Kęstučiui už pagalbą įgyvendinant mūsų svajones bei už saugią kelionę. Dar ilgai dalinsimės patirtais įspūdžiais.

Pradinių klasių mokytoja metodininkė Ramutė Mockuvienė