Atvykus į Raudonės pilį atsiveria nuostabus peizažas, ypač bokšte, į kurį veda labai statūs laiptai! Iš bokšto regi Nemuną ir jo slėnius, o tolimiau dar žaliuojančios pievos, miestelis, Nemunu plaukiantis laivas. Vaikštant kaštonų alėja atrodo, jog patys medžiai ošdami bando papasakoti šių rūmų didybės istoriją. Nuostabiai gražus ramiai tyvuliuojantis širdelės formos tvenkinys. Pamaniau, kad vandenyje matau aukso žėrėjimą, pasirodo, kad ten buvo tik medžių lapų atspindžiai, o alėjos kelias nuklotas įvairiaspalviais lapijos kilimais. Įžengę į pilies vidų, ant sienų pamatėme daugybę ragų ir gyvūnų iškamšų!

Mat visos Lietuvos medžiotojai čia sukabino trofėjus. Pilyje koridorių tiek daug, galima ir pasiklysti, pati nepastebėjau, kaip apėjome ratą. Manau, rudenį čia žavingiausia ir jaukiausia.(Emilija Savickaitė, „Kūrėjų“ būrelio narė, po iškylavimo po Panemunės pilis spalio 7 d.).

Vaikščiodama po pilis jaučiausi lyg kokia bajorienė būčiau. Žavėjo Panemunės pilies sienų piešiniai, šiurpą kėlė gili kankinimų duobė, įdomu buvo pamatyti atkurtą virtuvę, net netikrą pelę ant duonos. (Milda Ulvidaitė, „Kūrėjų“ būrelio narė, po iškylavimo po Panemunės pilis spalio 7 d.).