Vasario 21-ąją šventėme Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Nors mokymasis nuotolinis, tai nesutrukdė mokiniams visą vasario mėnesį skirti kalbos dienai. Mokiniai stengėsi taisyklingiau kalbėti, gražiau rašyti, skyrė gražiausius žodžius savo mylimai lietuvių kalbai. Vasario mėnesį vyko konkursas „Raštingiausias mokinys“, kuriame aktyviai dalyvavo raštingiausi 5–8 klasių mokiniai, dauguma mokinių dalyvavo kūrybinių darbų konkurse „Taisyk žodžiui kelią“.

Gražiausi žodžiai gimtajai kalbai

       Mikalojus Daukša yra pasakęs: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. Sutinku su rašytojo nuomone, kad kalba – viena didžiausių vertybių. Kiekvienas pilietis privalo saugoti, gerbti, puoselėti ir prireikus ginti savo gimtąją kalbą. Kopdami į vis statesnį žinių kalną suvokiame, kad kalba žmogui būtina lyg oras ir yra ypač svarbi Dievo dovana. Daug metų mūsų šalies, Lietuvos, nebuvo pasaulio žemėlapyje, tačiau mūsų protėviai išsaugojo dvasingą, kvėpuojančią tautą, nes laikėsi savų tradicijų, papročių, kalbėjo savąja kalba. Lietuvių kalba – labai sena ir spalvinga, ja nuo senų laikų yra susidomėję daugelio šalių mokslininkai, o iš visų indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba pripažįstama kaip indoeuropiečių kalbų pradiniu kamienu ir yra vienintelė išlaikiusi tokių žodžių, kurie buvo vartojami gilioje senovėje. Pasak Vydūno, „Lietuvių kalba savyj laiko ne vien senumo atvaizdą, bet ir kilnumo bei šventumo. Jos panašumas į sanskrito kalbą nėra jau toks paviršutiniškas. Su giliu kvėpavimu ir daugiau dar su tuo, kad ji yra kalba aukštoms, kilnioms mintims apreikšti, rišasi lietuvių kalbos ritmas. Jis yra visai kitoks negu šiaip Europos kalbose“. Kalba susijusi su tikrove taip, kaip žemėlapis su žemynu – ji atspindi ne tautos vardą, o tautos struktūrą. Žmonijos moralė, sąmonė, vienybė ir išmintis egzistuoja tik išsaugojus kalbą, tik tada, kai kalba kvėpuoja ir yra vartojama.

       8a klasės mokinė Julija Juškaitė

 Gražiausi žodžiai gimtajai kalbai

          Kalba nėra tik žodžiai – tai jausmai ir išgyvenimai, praeitis ir istorija, išvagojusi žmonių širdyse neišdildomas liūdesio bei kančios žaizdas, įrėžusi neabejotiną pasididžiavimą ir meilę savosios tautos poelgiams ir vertybėms. Lietuvių kalba, kaip ir patys lietuviai, patyrė gausybę neviltį bei skausmą kėlusių praeities vingių, kurie, atrodo, turėjo neatgrįžtamai sunaikinti kalbos pamatus, tačiau įvyko kiek netikėtas, priešiškas procesas – lietuvių kalba atgijo stipresnė, įgavusi ryškesnę formą bei parodžiusi pasauliui, ko yra verta. Ji viena seniausių pasaulio kalbų ir išsiskiria savo tyrumu bei šviesumu, paliečiančiu iki sielos gelmių. Ši kalba harmoninga, unikali savo žodžių versmėmis, turtinga į kitas kalbas neišverčiamais žodžiais, tapusiais istoriniu bei kultūriniu lietuvių tautos palikimu. Būtent lietuvių kalbos kultūrinio paveldo aprėpiama erdvė džiugina širdį: vargu ar pavyktų kokioje nors kitoje kalboje rasti šitiek tautosakos žanrų: padavimų, dainų, pasakų, mįslių, greitakalbių, atskleidžiančių tikrąjį bei nepamainomą kalbos grožį – tai yra kertinė lietuvių kalbos stiprybė, įrodanti jos išskirtinumą. Ši kalba sukurta mylinčių žmonių, ji klesti ir yra pakankamai plačiai vartojama, o mes, jaunoji karta, žinome: lietuvių kalbą reikia mylėti, branginti ir išsaugoti, taisyklingai ją vartojant. Man lietuvių kalba – pati gražiausia, pati aiškiausia ir mylimiausia, o šie Mikalojaus Daukšos žodžiai yra nesuvokiama kalbos magija, paslaptingai leidžianti suvokti savo tikrąsias vertybes: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.

         8a klasės mokinė Kvietkutė Gabija