Ruduo – jaukiausias metų laikas, kada po namus pasklinda gaivus obuolių pyrago kvapas, sielą užplūsta šiluma, tamsūs vakarai kužda apie artėjančias šventes, o kintanti gamta įkvepia užsiimti naujomis veiklomis. Ak, ta jaunystė, kupina veržlumo, noro pažinti, suprasti, smalsauti!

Nepaisant to, kad šis ruduo yra kiek kitoks nei įprastai: mažiau šurmulio, susibūrimų, tolimų kelionių, jis išlieka toks pats gražus ir ypatingas – medžių lapai tokie pat spalvingi, o namai netgi jaukesni ir mielesni nei kažkada. Didžiausią gėrį ir malonumą galima pajausti rudens vakarą, kuomet, įsikniaubusi į šiltą antklodę ir uždegusi žvakę, gali sau leisti skaityti mylimą knygą, kurti eiles, rašyti dienoraštį... Būtent dėl tokių akimirkų ruduo yra neišsenkantis galimybių šaltinis... Rudenį mes visa savo esybe pasineriame į naujus potyrius ir išgyvenimus, leidžiame žvarbiam vėjui suteikti mums tvirtumo ir nunešti į giliausių svajonių bei minčių vandenis... Ruduo nesibaigia vien nukritusiais medžių lapais ar šąlančiais pirštais – jis palieka mus su tikėjimu. Tikėjimu savo jėgomis bei galiomis, tikėjimu šviesa ir šiluma. Jis mus palieka laukti gražiausių metų švenčių ir su viltimi tarp šlamančių lapų atrasti tikrąjį save. To visiems ir linkiu.

         8a kl. mokinė Gabija Kvietkutė, jaunoji žurnalistė