Ruduo. Spalis. Platus rudens koloritas nušviečia horizontą. Žvarbus vėjas suvelia plaukus, maži lietaus lašeliai krenta man ant veido. Gaivu, gera ir smagu. Gaivu kvėpuoti rudeniu, gera grožėtis rudeniu, smagu džiaugtis rudeniu. Mane žavi rudens kvapas – jis suteikia gyvastį. Mane žavi apniukęs dangus, greitai dangumi slenkantys sunkūs, sunkūs debesys, rodos, ne vienas, ne du, bet milijonas puntukų ridenasi dangumi. Pravėriau langą, klausausi rudens garsų, vėjas groja serenadą medžiams, medžių krintantiems lapams, kurie, atsimušę žemėn, rodos, groja ksilofonu. Žvelgiu pro langą į tave, rudenie... Netrukus akyse susilieja spalvos: geltona, oranžinė, ruda, retkarčiais įsimaišo ir žalia. Kaip gražu, kaip gera visa tai matyti! Ruduo mane įkvepia kurti: aš noriu piešti, skaityti, rašyti. Aš nenoriu prisiminti rudens menamos mįslės, jog žiema jau ne už kalnų. Aš nenoriu paleisti rudens. Aš noriu ramybės, tylos, spalvų, gaivos, jausmo, kad esi nepriklausomas, kad esi LAISVAS! Dabar aš suprantu, kokie paprasti dalykai gali suteikti tiek laimės, tiek malonių pojūčių, tiek gyvybės ir noro judėti tolyn...

Julija Juškaitė, 8a kl. jaunoji žurnalistė