Nuo pat seniausių laikų gamta – tai mūsų antrieji namai. Kiekvienas šios planetos gyventojas neįsivaizduoja gyvenimo be medžių, paukščių, gėlių, vėjo, saulės... Dabar, netikėtai užklupus pasaulinei pandemijai, kai ribojami pasivaikščiojimai, draudžiamos kelionės, žmogus jaučiasi prislėgtas, vienišas, pasiilgęs bendravimo ir gamtos. Tada prisimena tai, kas jam teiktų didžiulį džiaugsmą ir nusiraminimą.

Žmogus pradeda ilgėtis gamtos, ieškoti ryšio su ja, stengiasi jos prieglobstyje nuraminti savo sumišusią sielą. Skubėdamas jis ne visada pamatydavo sprogstančius medžių pumpurus, įprasto gyvenimo gaudesys trukdydavo išgirsti paukščių čiulbėjimą, uoslės nepasiekdavo išsiskleidusio žiedo aromatas... Nors šiuo metu negaliu eiti į mokyklą, bet keliuosi anksti ir skubu pamatyti tekančią saulę, išvedusi savo šunelį užverčiu galvą, paskęstu sprogstančių medžių šakų verpetuose, klausausi rytinių paukščių gaidų, stebiu kieme augančios eglės šakose sukrautą lizdelį ir jo gyventojus... Kasdien pastebiu žaliuojančios žolės vis sodresnę spalvą, nedrąsiai į saulę besistiebiantį šalpusnio žiedelį, sukrauto medžio pumpurėlio sprogimą, švelnų lapelio žalumą, jaučiu, kaip švelniai vėjelis pakutena skruostą, o supykęs ir apsukęs ratą išdykėliškai suvelia man plaukus.
         Šiuo nerimastingu laikotarpiu žmogui išsigelbėjimu tampa gamta. Nes gamta – tai gražiausių emocijų, teigiamų pojūčių ir atgaivos sielai šaltinis.
     Jaunoji mokslininkė ir žurnalistė Julija Juškaitė